Riešo kanalas yra siaura ertmė, esanti tarp riešo ir plaštakos. Per riešo kanalą eina sausgyslės bei net devyni raumenys. Čia taip pat galima rasti ir svarbų medianos nervą.
Riešo kanalas (arba tunelis) charakterizuojamas kaip tuščia ertmė. Taip yra dėl to, kad tokia riešo kaulų anatomija susideda su skersiniu riešo raiščiu.
Riešo kanalo sindromo simptomai
Pasikartojantys riešo kanalo gniuždymai bei suspaudimai iššaukia uždegiminę reakciją, kuri vadinama riešo kanalo (tunelio) sindromu.
Sindromas apsireiškia skausmu, apmirimu, nutirpimu ir dilgčiojimais. Įprastai paveikiamas dešinės rankos riešas bei pirštai, tačiau kai kuriais atvejais nukenčia ir kairė ranka (ypač kairiarankiams pacientams).
Juntamas panašus jausmas į pirštų nutirpimą arba dilgčiojimus primenančią sensaciją. Šis jausmas apima keturis rankos pirštus (išskyrus mažąjį). Taip pat svarbu paminėti, kad ir delnas gali jaustis nutirpęs.
Rimtais sindromo atvejais, kada skausmas plaštakoje tampa labai stiprus, įmanomas ir deginantis pojūtis.
Priežastys ir sukėlėjai
Sindromo sukėlėjai gali būti įvairūs.
Dažnai nukenčia nėščios moterys. Jas sindromas apninka nėštumo viduryje (maždaug po pirmojo trimestro). Tokia būklė dažniausiai susiejama su didžiuliais hormoniniais pokyčiais organizme, kurie sukelia vandens sankaupas bei tinimą. Pastarasis sumažina laisvą erdvę riešo tunelyje, kas užspaudžia medianos nervą.
Genetinis paveldimumas taip pat gali privesti prie sindromo atsiradimo. Per maži kanalo matmenys – genetinė yda.
Kitas reikšmingas faktorius – didelis priaugto svorio kiekis. Tiesą pasakius, būtent riešo kanale susikaupiantys riebalai gniuždo ir apspaudžia nervą.
Net įvairūs įgimti veiksniai prisideda prie sindromo vystymosi. Žmonės su siaurais riešais paveikiami rečiau (pastebima tendencija), tačiau aiškios garantijos, kad žmogus su siaurais riešais neturės riešo kanalo sindromo – nėra.
Verta paminėti ir tai, kad kai kurios ligos bei sutrikimai padeda uždegimui plisti:
Galų gale, kai kurie moksliniai tyrimai, kaip kasdienis kompiuterio ir kompiuterio pelės naudojimas surado sąryšį tarp šios veiklos ir didesnės riešo kanalo sindromo atsiradimo rizikos.
Diagnozavimas
Norint diagnozuoti riešo kanalo sindromą reikalinga ortopedo arba neurochirurgo konsultacija.
Įprastai diagnozė susideda iš objektyvaus paciento įpročių bei ligos istorijos tyrimo bei vertinimo.
Tam tikrais atvejais gali būti naudojama ir elektromiografija (EMG). Šio tyrimo metu į raumenį duriama adata, kurioje yra nedidelis elektrodas.
Elektromiografijos tikslas yra ištirti raumens bei jį valdančių ląstelių sveikatą, matuojant elektrinį aktyvumą.
Kiti tiksliniai tyrimai naudojami sindromo diagnozavimui:
Jeigu medicininės apžiūros metu kyla įtarimas dėl riešo skilimo ar lūžio arba degeneracinio tipo ligos, veikiančios sąnarius, naudinga apsilankyti pas radiologą bei pasidaryti rentgeno nuotraukas.
Taip pat, jeigu pacientui sindromą sukėlė dar nediagnozuoti veiksniai, tokie kaip diabetas, hipoteriozė, podagra ar reumatoidinis artritas, būna išrašomi ir kraujo tyrimai.
Gydymas / terapija
Gydymas bei riešo tunelio sindromo terapija tiesiogiai priklauso nuo to, kaip ilgai simptomai tęsiasi bei jų stiprumo.
Žemiau pateiksime ir panagrinėsime įvairius terapijos tipus, nuo mažiausios invazijos iki didžiausios.
Natūralios priemonėsDažniausiai natūraliomis riešo kanalo sindromo terapijos priemonėmis įvardijami:
Tačiau tokie pratimai turėtų būti atliekami tik tada, kada jus ir jūsų riešą gali stebėti treniruotas specialistas(-ė), terapeutas(-ė) arba fizioterapijos žinovai.
Kada paprastosios ir natūralios priemonės nėra efektyvios, pereinama prie kitų metodų.
Konservatyvi terapija
Konservatyvi arba apribota terapija apima antiuždegiminių vaistų (daugiausiai kortikosteroidų) vartojimą bei riešo įtvaro uždėjimą. Vaistai gali būti vartojami arba oraliniu būdu arba švirkščiami tiesiai į riešą.
Kai kuriais, retesniais atvejais pirmenybė suteikiama neurotrofiniams vaistams, o ne kortizonui.
Gydymas dažniausiai būna atsargus, kadangi pacientėmis neretai tampa nėščios moterys arba labai jauno amžiau žmonės.
Deja, tačiau šio metodo priemonių ne visada užtenka pilnaverčiam atstatymui nuo sindromo.
Elektrostimuliacija, ypač TENS (Transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija) gali labai greitai ir efektyviai sumažinti jaučiamą skausmą.
Elektromagnetinio lauko arba PEMF terapija taip pat padeda malšinti skausmą. Tačiau ši priemonė turėtų būti pirmiausiai orientuota į uždegimo švelninimą bei situacijos kontrolę, o ne tik skausmo mažinimą.
Intervencija į riešo kanalą
Tuo atveju, kada simptomai yra itin ryškūs bei tęsiasi bent 6 mėnesius, stipriai rekomenduojama rinktis riešo kanalo operaciją.
Operacijos metu išpjaunama dalis audinio aplink riešą. Tokiu atveju sumažinamas spaudimas, kurį patiria medianos nervas.
Chirurgai gali rinktis vieną iš dviejų intervencijos tipų:
Abiejų tipų procedūros visada atliekamos su vietine anestezija, tačiau endoskopinė operacija turi didelį privalumą, mat reabilitacija po jos vyksta daug greičiau.
Pacientai sveiksta iškart po intervencijos. Keletą dienų riešas turi būti sutvarstytas ir labai saugomas, o po to kai tvarsčiai nuimami, rekomenduojama (net gi būtina) pereiti prie reabilitacijos proceso. Jis apima fizinius pratimus bei riešo apsaugos nešiojimą. Pastaroji apsauga saugos riešo kanalą.
Prevencija
Kaip jau buvo minėta anksčiau, sindromas gali būti susijęs su tam tikrais veiksmais, kuriuos žmogus kasdien atlieka darbo vietoje.
Prevencinės priemonės gali užkirsti kelią sindromui vystytis. Tarp tokių priemonių yra mankšta bei tempimo pratimai ir planuotos pertraukėlės nuo mechaninio darbo.
Taip pat patariama nuolat stebėti kūno ir riešo padėtis.
PEMF (elektromagnetinio lauko terapija) gali suvaldyti uždegimą kone iškart po to, kai jis atsiranda.
Dėl to prevencija yra itin svarbi ir akcentuotina, mat ji gali apsaugoti nuo vėlesnės chirurginės intervencijos.
Jeigu jums šis straipsnis pasirodė naudingas, kodėl gi nepasidalinus jo su draugais ar kolegomis?
Galbūt kažkas iš jų gyvena su sindromu, tik to dar nežino? Straipsnis jiems būtų itin naudingas.
